JKL tinklaraštis

Nusprendžiau parašyti straipsnių seriją apie šiandieninėje Lietuvos politikoje labai gajų populizmo reiškinį. Kadangi tema yra labai plati ir jai apžvelgti reikės keleto straipsnių. Apie populizmą Lietuvoje ketinu rašyti savo kursinį darbą, todėl laukiu pastabų, komentarų ir kritikos.

Populizmas – nūdienos politikų dažnai vartojamas terminas, kuris savo prigimtine reikšme nusako į “liaudį” prieš “elitą” orientuotą kalbos tipą. Trumpai tariant tai yra judėjimas prieš esamą politinę santvarką, už liaudį ir jos interesą (lot. populus – liaudis). Šis judėjimas gali reikštis dviem būdais: kaip filosofija siūlanti keisti esamą socialinę ir politinę tvarką arba tiesiog kaip politikų ir socialinių judėjimų veikėjų retorikos būdas kovojant su esama partine sistema. Įdomu, tai, jog populizmo terminas pirmiausia atsirado XX. a. 3 dešimtmečio prancūzų literatūroje, kaip srovė, kuriai būdingas tikroviškas kaimo ir miesto varguomenės kasdienybės vaizdavimas, primityvaus dvasinio pasaulio veikėjai, socialinių apibendrinimų vengimas. Politikoje tokia reikšme, kokia jį naudojame šiandien, populizmas pradėtas vartoti žymiai vėliau ir dažniausiai neigiama prasme.

Visgi nors terminas pradėtas vartoti tik XX a., tačiau jo turinys buvo suformuotas jau antikos laikais. Senovės Romoje buvo naudojamas terminas “populares”, kuris apibūdino į plebėjus orientuotus aristokratus. Šviečiamojo amžiaus liberalus irgi galima vadinti populistais, nes jų idėjos buvo nukreiptos į tuometinės socialinės ir politinės sistemos pakeitimą, žmonių teises ir laisves. Tačiau gryniausią ir radikaliausią savo pavidalą populizmas įgavo kartu su Karlo Markso idėjomis ir socializmu. Darbininkų judėjimas, klasių kova, visiška žmonių lygybė bei arši naudojanti daugybę simbolių ir psichologinės manipuliacijos elementų retorika sukūrė geriausią ir efektingiausią populizmo užtaisą šiuolaikinio pasaulio istorijoje.

Nors šiandiena yra žymiai pakitusi nuo Karlo Markso ir jo pasekėjų klestėjimo laikų, radikalią populistinę retoriką varžo daugybė įstatymų ir teisinių normų, tačiau šis reiškinys vis dar yra labai gajus. Panašu, jog populizmas įgauna naują veidą ir reikšmę šiuolaikinės politikos fone, o greičiausiai plinta neturtingose, postotalitarinėse valstybėse, kur gausu socialinių įtampų ir nepasitenkinimo esama politine tvarka. Į šį valstybių tarpą patenka ir Lietuva.

Iki 1997 m. Lietuvos partinė sistema buvo daug maž stabili. Vyravo du labai aiškūs poliai: Sąjūdis (TS(LK)) vs. Komunistų partija (LDDP). Tačiau 1997 m. viskas labai stipriai pasikeitė. Abiejų tradicinių partijų remiamus kadnidatus nustelbė du nepartiniai: Valdas Adamkus ir Artūras Paulauskas. Be abejo pagrindinė tokio staigaus pasikeitimo (dar 1996 m. pabaigoje vykusiuose LR Seimo rinkimuose įtikinamą pergalę laimėjo TS(LK)) priežasčių riektų ieškoti analizuojant visuomenės nuotaikas, kurias galima apibūdinti, kaip kažko naujo troškimą.

Tuo metu abu nepartiniai kandidatai atstovavo naują politikos kryptį, Valda Adamkus buvo visai nesenai iš JAV reemigravęs, savo politines pažiūras būtent toje šalyje suformavęs politikas. A. Paulauskas – gerbiamas už principingą kovą su organizuotu nusikalstamumu, kai ėjo Generalinio Prokuroro pareigas. Visgi šių dvejų kandidatų rinkiminės kampanijos skyrėsi gana stipriai. Galima teigti, jog Valda Adamkus buvo tradicinio požiūrio ir politikos šalininkas, dėl to antrajame rinkimų ture jį parėmė ir pergalę garantavo tradicinės partijos. Tuo tarpu Artūras Paulauskas pasitelkė dar neregėtą, griežtą, mesianistišką retoriką. Vien ko verta jo rinkiminės kampanijos akcija, kurios metu rinkėjai galėjo A.Paulauskui atnešti lapelį su žmogaus, kuris tą rinkėją nuskriaudė pavarde, o Paulauskas, kai bus išrinktas visus tokius nedorėlius nubaus. Taigi A.Paulauskas labai sąmoningai, manipuliuodamas visuomenės nuotaikomis panaudojo populizmo mašiną: socialiai į liaudį orientuota griežta retorika ir kampanija, kovojančio prieš niekadėjus, dažniausiai susijusius su valdančiuoju politiniu elitu, stereotipas. Tuo metu tai stipriai veikė ir A.Paulauskas vos nelaimėjo antrojo rinkimų rato. Ši netikėta jo sėkmė atvėrė naujas galimybes kitiems bet kokia kaina į valdžią besiveržiantiems politikams.

Ekonominė krizė Rusijoje, sudavė labai stiprų smūgį Lietuvos ekonomikai, kuri buvo ir yra stipriai priklausoma nuo šios kaimyninės valstybės. Ekonomikos nuosmukis stipriai atsiliepė tuometinio Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus ir pagrindinės valdančiosios partijos TS(LK) reitingams. Atsistatydinus Gediminui Vagnoriui jį pakeitė tuometis Vilniaus meras Rolandas Paksas. Deja šis TS(LK) ėjimas buvo didelė klaida iššaukusi dar vienos politinio mesianizmo krypties atsiradimą. Rolandas Paksas Premjeru išbuvo vos 5 mėnesius ir atsistatydino neva protestuodamas prieš “Mažeikių naftos” pardavimą amerikiečių kompanijai “Williams”. Šis sandoris visuomenėje buvo sutiktas neigiamai ir dar labiau kirto TS(LK) reitingams, o R.Pakso žingsnis jam atvėrė visiškai naujas politikos galimybes. Nelaikyčiau jo atsistatydinimo specialiai suplanuotu, greičiausiai tai buvo jo aplinkos ir jį remiančių politinių grupuočių reakcija į jiems nenaudingą sandorį. Visgi R.Paksas pasitraukęs iš TS(LK) perbėgo į silpną bei ganėtinai marginalią Lietuvos liberalų sąjungą. Netrukus tapo jos lyderiu, kas lėmė šios partijos reitingų šuolį į pirmąją poziciją.

2000 m. jau prieš Seimo rinkimus buvo aišku, jog pergalę švęs “Naujosios politikos” partijos. Taip skambiai buvo pavadinta Artūro Paulausko įkurta Naujoji Sąjunga (socialliberalai) ir Rolando Pakso perimta Lietuvos liberalų sąjunga. Du nauji lyderiai, viena politikos kryptis – populizmas. Visgi drįsčiau atskirti R.Pakso ir A.Paulausko retoriką bei politinę orientaciją. Nors jie abu naudojo daugmaž panašią populistinę schemą, kurią minėjau anksčiau, tačiau politiniu požiūriu A.Paulauską galime laikyti kairesniu, o R.Paksą dešinesniu politiku. Šita skirtis yra svarbi tuo, jog nuo jos prasideda lietuviškojo populizmo srovių/krypčių atsiskyrimas: dešinysis populizmas ir kairysis populizmas.

Dėl šio atskyrimo daugelis su manimi gali nesutikti, nes, kaip minėjau, kiekvienas populistas naudoja tuos pačius elementus: į liaudį prieš elitą orientuotą aštrią retoriką, menamą siekį pakeisti esamą socialinę ir politinę sistemą nauja. Tačiau Lietuvos atžvilgiu išsiskyrė dvi labai aiškios politinės grupės, kurios vėliau pasireiškė formuojant naujas politines partijas ir įeinant į dešiniųjų arba kairiųjų koalicijas, dėl to aš ir ketinu atskirti R.Pakso ir A.Paulausko sėkmės reiškinį.

Šioje vietoje norėčiau sustoti. Straipsnyje gvildenamus lietuviškojo populizmo reveransus pratęsiu vėlesnėse savo publikacijose. Kitame straipsnyje toliau bandysiu rašyti apie Rolando Pakso pakilimą ir nuosmukį per 2002 m. Prezidento rinkimus, Darbo partijos susiformavimą ir 2007 m. rinkimų rezultatus.

Andrius Vyšniauskas

www.vysniauskas.eu