JKL tinklaraštis

Sausio 20 d., antradienį, bus įnauguruotas 44-asis Jungtinių Amerikos Valstijų   prezidentas Barackas Obama. Savo darbą baigė dvi kadencijas šias pareigas ėjęs Georgeas Bushas. Šio politiko reitingai per pastaruosius porą metų visą laiką mažėjo, o įsibėgėjant jo įpėdinio rinkimų kampanijai kritika vykdytai politikai vis aštrėjo. Visgi verta pamąstyti ar jis iš tikrųjų yra vertas to negatyvo, kuris yra eskaluojamas.

Pasirodysiu ne populiarus, tačiau Georgą Bushą aš vertinu, kaip gerą Prezidentą. Duagelis apžvalgininkų teigia, jog G.Busho prezidentavimas pasižymėjo dviem procesais: pirma, šalis įstumta į viena giliausių finansinių krizių per visą jos istoriją; antra, JAV įsivėle į du sunkiausius karus nuo Vietnamo.

Tenka pripažinti, jog dėl blogos pasaulio ir JAV finansinės situacijos G.Bush’as ir jo administracija yra atsakingi, tačiau juos vadinti krizės kaltininkais negalima. Per daug liberali JAV finansų sistema buvo sukurta žymiai anksčiau nei prezidentu tapo G.Bushas. Pradžią galime sieti su Ronaldu Reiganu, o užuomazgas dar žymiai anksčiau. Per laisvą ir skatinančią rizikuoti finansų sistemą kritikavo  dar Billas Clintonas, tačiau jos reformavimui jokių veiksmų nesiėmė. Panašiai elgėsi ir Georgas Bushas. Manau vienintelis kaltinimas šiam Prezidentui turėtų būti dėl to, jog jis nesiėmė priemonių užkirsti kelią krizės kilimui. Visgi šioje istorijoje yra dar vienas veiksnys, kuris labai ribojo Prezidento veiksmus. Turiu galvoje pačius JAV piliečius. Liberalioji finansų sistema padėjo žmonėms lengvai pasiskolinti ir daugiau vartoti. Bandant sustabdyti ar sušvelninti artėjančią krizę būtų reikėję kelti didesnius reikalavimus bankams, kad jie atsakingiau skolintų,  paskolas išduotų tik tiems žmonėms, kurie jas galės grąžinti ir pan. Trumpai tariant, bet koks bandymas stabdyti krizę būtų privertęs apsunkinti lengvą JAV piliečių gyvenimą. Be abejo toks sprendimas būtų labai nepopuliarus, o Prezidento reitingai ristųsi dar žemiau.

Pasaulis, ypatingai jaunimas, G.Bushą kaltina antrąja nuodėme: karai Afganistane ir Irake. Paradoksalu, tačiau daugelis tų, kurie dabar visomis jėgomis koneveikia G.Busho “hard power” politiką, po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio išpuolio ją palaikė. Niekas neabejojo operacijos Afganistane reikalingumu ir ši operacija tapo vienu iš svarbiausių NATO uždavinių. Būtent NATO, tai reiškia, kad šioje operacijoje dalyvauja ne tik JAV, bet ir beveik visos Europos karinės pajėgos, tad už jos sėkmę ar nesėkmę atsakingi visos NATO valstybės.

Deja kita G.Busho inicijuota kampanija prieš Sadamo Huseino diktatūrą Irake sukėlė daugiau neigiamų nei teigiamų nuomonių net ir jos pradžioje. Pretekstas karui – neva Irako gaminamas masinio naikinimo ginklas, kurio vėliau nebuvo rasta. Visgi nemanau, jog priežastis yra būtent ši. Reikėtų žvelgti šiek tiek platesnę ir strategija pagrįstą šio karo priežastį. Georgeas Bushas atstovauja neokonservatyviąją politikos kryptį, kuri labai stipriais susijusi su tarptautinių santykių realizmo šaka. Taip pat G.Bushas nuo pat pradžių savo užsienio politikoje  vadovavosi demokratijos ir laisvės principais. Visos, be išimties, nedemokratijos buvo smerkiamos (išimtys buvo tik dėl pozicijos stiprumo, kuris buvo susijęs su JAV ir tų valstybių bendradarbiavimu). Irakas turėjo tapti tarsi placdarmu, pavyzdžiu tolimesniam Artimųjų Rytų demokratėjimui, laisvėjimui ir artėjimui link JAV bei Vakarų. Deja dėl prastai parinktos ir per daug optimistiškos karo strategijos karinė kampanija Irake užsitęsė ir virto pūliuojančia JAV politikos žaizda. Antrosios kadencijos metu G.Bushas sutelkė visas jėgas Irako problemos sprendimui. Nors kritika tokiai jo pozicijai aštrėjo, tačiau G.Bushas savo tikslą beveik pasiekė. Vien tik užsispyrimo ir tvirtos pozicijos dėka vietoje karių mažinimo jų buvo nusiųsta dar daugiau. Tai davė rezultatą – saugumo situacija Irake žymiai pagerėjo. Išpuolių sumažėjo labai ženkliai, ekonomika, nors ir lėtai, tačiau atsigauna, Irako kariuomenės ir policijos pajėgos į savo kontrolę perima vis daugiau teritorijų, valdžia renkama demokratiniu keliu. Galima teigti, kad antroji laiko, kurį JAV kariai yra Irake, pusė buvo žymiai geriau suplanuota ir davė daug geresnių vaisių. Įdomu, jog Irakas yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių kur žmonės G.Bushą vertina labiau teigiamai negu neigiamai.

Aš net neabejoju, jog bet kuris kitas JAV Prezidentas G.Busho vietoje būtų elgesis labai panašiai, o gal net ir griežčiau. Net ir Barackas Obama.

Šiuo įrašu noriu parodyti, jog G.Bushui būti Prezidentu reikėjo labai nelengvu laiku. Įsisenėjusios ekonominės bėdos, suklestėjęs terorizmas ir auganti nedemokratija. Tai tik keletas problemų, su kuriomis jis susidūrė per savo kadenciją. Dalies jis nesugebėjo išspręsti, tačiau principingą ir kietą jo poziciją reikia vertinti teigiamai. Vien  pagalvokime kas būtų buvę  jei vos tik susidūręs su pirmuoju visuomenės spaudimu G.Bushas būtų nutraukęs operaciją Irake. Neabejoju, jog Irake turėtumėme antrą Somalį (1993 m. konflikto Somalyje metu JAV įvedė savo pajėgas. Operacijos metu buvo nukauta keletas JAV karių ir sraigtasparnių. JAV televizija parodė, kaip Somalio sukilėliai išsityčioja iš JAV karių palaikų. Kilus nemažiems protestams JAV prezidentas Billas Clintonas operaciją nutraukė, nors, kaip teigia specialistai, pergalė buvo visai šalia).  Neryžtingumo pasekmės būtų buvę daug skaudesnės.

Mums, lietuviams, turėtų būti ypač svarbi G.Busho parama stojant į NATO ir ES. Nors jo politika Rusijos atžvilgiu buvo svyruojanti, tačiau parama Baltijos ir kitoms posovietinio bloko valstybėms buvo vienareikšmiška ir vertybiška. Prisiminkime G.Busho žodžius Vilniuje, kai Lietuva buvo priimta į NATO: “Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu”. Tai žodžiai suteikę mums vilties, o pirmasis JAV Prezidento apsilankymas Lietuvoje įeis į mūsų šalies istoriją, kaip viena iš svarbiausių mūsų užsienio politikos ir diplomatijos pasiekimų. Didelis G.Busho dėmesys Europai, o ypač rytinei jos daliai, buvo labai stiprus stimulas šio regiono valstybių pasitikėjimui  ir tikėjimui savimi, nepriklausoma politika bei ekonomika. Aš net neabejoju, kad naujojo JAV prezidento B.Obamos Lietuvoje nesulauksim, tačiau neduok dieve, jog jo dėmesys Rytų Europai ir Rusijai bus mažesnis nei G.Busho (demokratų pozicija SSRS ir dabartinės Rusijos atžvilgiu visada buvo švelnesnė nei respublikonų). Tai visiškai atrištų rankas revanšistiniams Kremliaus norams.

Istorijos eigoje G.Busho politika bus įvertinta objektyviai. Tikrai manau, jog ji bus  įvertinta geru balu.

Andrius Vyšniauskas

www.vysniauskas.eu