Apie savanorystę

Parašė: Andrius
Dec 31
Kalėdoms gavau neblogo darbo: paruošti Jaunųjų konservatorių lygos biuro (sekretoriato) viziją. Tai turėtų būti administracinis, vykdomasis organas. Bene daugiausiai diskusijų ir apmąstymų man ir mano kolegoms sukėlė tai, kokiu principu turėtų dirbti šio biuro nariai. Viena galimybė yra mokamas darbas, o kita – savanorystė. Pastarasis principas kelia daug klaustukų, dažnas jį vertina skeptiškai. Pripažinsiu, jog iki tol, kol nepasidomėjau savanoryste plačiau, man ji buvo taip pat tamsi ir neaiški dėmė.Daug kas gali klausti: kodėl aš turiu dirbti jei man už tai nemoka? Aš manau, jog tai tikrai trumparegiškas požiūris. Dirbdami bet kokį darbą mes gauname kokį nors atlygį, nebūtinai pinigine išraiška. Pavyzdžiui mokydamiesi mokykloje mes negauname už tai algos. Mes gauname žinias ir pažymius. Visgi mokyklos pavyzdys taip pat yra gana silpnas argumentas.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime vienus dalykus daro savo noru, o kitus ne savo. Už pastaruosius dažniausiai mokamas atlyginimas. Savanoriški dalykai dažniausiai yra mums patiems smagūs ir įdomūs, dėl to juos mes darome be jokios algos. Taip pat savanoriškai mes galime daryti ir nelabai malonius dalykus, tačiau tos veiklos pasitarnauja kitiems mums svarbiems žmonėms, pvz.: namų tvarkymas nėra linksmas, tačiau taip mes prisidedame prie kitų šeimos narių gerovės.


Nuo teorinių pamąstymų pereikime prie konkretybių. Šiame straipsniuke, noriu kalbėti apie savanorystę, kurią mes atliekame nevyriausybinėse organizacijose (NVO). Tai yra organizacijos, kurių veikla nėra ir negali būti pelninga, tačiau ji reikalinga, pvz.: Bažnyčia. Nemanau, kad atsiras tokių, kurie sakys, jog bažnyčia turi “daryti biznį”. Tai būtų mažų mažiausia šentvagiška.

Taigi, dauguma NVO vykdo visuomenei naudingą darbą, kurio negali padaryti valstybė ar privatus sektorius. Visgi nuo to klausimas, kodėl reikėtų savanoriauti NVO nei kiek nepaaiškėja. Atsakymui aš matyčiau du dalykus: idėjiškumą ir naudą pačiam savanoriui.

Kiekviena NVO turi savo idėją, kurią neša visuomenei, ir kuria vadovaujasi, pvz.: Bažnyčios idėja – rūpintis tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu, Vietos bendruomenės – kurti patogų savo narių gyvenimą, JKL – skleisti konservatizmą jaunimo tarpe ir ugdyti naujus lyderius bei pan. Taigi natūralu, jog jei pritari kokios nors organizacijos idėjai, tai tu nori su ja susisieti, dalyvauti jos veikloje, jei padėti puoselėjant skleidžiamą idėją. Pirmasis veiksnys skatinantis savanorystę gali būti bendra idėja, kuriai pritariame.

Visgi šiuolaikinė visuomenė yra labai sumaterelėjusi ir vien idėja dažno žmogaus, juo labiau jauno, nesužavėsi ir nepatrauksi. Riekia jam kažką duoti. NVO negali mokėti algos, tad turi už darbą žmogui sumokėti kokiu nors kitokiu būdu. Čia gali būti daugybė įvairių dalykų. Vienus skatina tiesiog gera kompanija, kiti nori save realizuoti, treti nori tiesiog įvykdyti kokį nors projektą ir pan.

Kalbant siauriau, apie JKL, šita organizacija savanoriui gali duoti, mano nuomone, daug:

  1. Idėją – kadangi organizacija turi labai aiškiai išreikštą ideologinę pakraipą, tai paskata ką nors joje daryti, gali būti noras šią idėją skleisti visuomenėje. Deja tai gražiai skamba, bet mūsiškam jaunimui į galvą įkalta libertaristinė mintis, kad jaunas žmogus negali žinoti kokiai politinei krypčiai jis prijaučia, todėl sudominti ideologija yra ganėtinai sunku.
  2. Praktiką – jei žmogus studijuoja buhalteriją, tai jam galima patikėti organizacijos buhalterinę apskaitą. Jis gaus geriausią praktiką, nes organizacijos finansai yra tikrai nelengva sritis, o būnant pirmo ar antro kurso studenčioku jokia rimta privati įmonė neduos tvarkyti savų finansų. NVO mielai priims, nes ji vertina bet kokią pagalbą. Taigi galima gauti tikrai labai naudingos praktikos.
  3. Savirealizaciją – į organizaciją dažnai ateina žmonių, kurie turi labai konkretų tikslą, pvz.: jie nori pravesti mokymus. Jei žmogus nori, o organizacijai reikia, tai kodėl to jam nedavus? Tereikia sudaryti sąlygas ir žmogus savanoriškai galės vesti mokymus. Jis įgyvendins savo norą, šiuo atveju praves mokymus, o organizacija taip pat gaus naudos, nes jos nariai galės ko nors išmokti.
  4. Ambicijas – ne paslaptis, jog dalis jaunų žmonių į politines jaunimo organizacijas ateina turėdami konkrečių politinių ambicijų. Tai yra labai normalus ir sveikintinas jauno žmogaus noras. Organizacija jam gali padėti šias ambicijas įgyvendinti, pvz.: jei jis turi gerą ranką ir aštrų protą, jis gali rašyti straipsnius į organizacijos laikraštį, jei šie straipsniai bus įdomūs tai jį galbūt pastebės partijos laikraščio redaktorius ir pasiims rašyti į partijos laikraštį. Štai ir karjeros partijoje pradžia. Jei jo nepastebės partija, tai ne abejotinai pastebės kiti organizacijos nariai. Štai galimybė kandidatuoti į aukštesnes pareigas pačioje organizacijoje, kas taip pat gali būti tramplinu į politiką.
  5. Galimybė bendrauti – yra žmonių, kurie mėgsta bendrauti, tačiau tai nori daryti ne su bet kuo, o su bendraminčiais. Jei jis pritaria organizacijos idėjai, tai gali būti, jog čia sutiks bendraminčių.
  6. Prasmingas laisvalaikis – jeigu žmogus nemėgsta savo laisvo laiko leisti prie kompiuterio ar be tikslo trindamasis gatvėje, tai organizacija gali suteikti galimybes prasmingesniam laisvalaikiui, veikiant mėgstamoje srityje.

Yra dar daug kitos naudos, kurią gali suteikti savanoriavimas NVO. Tereikia šiek tiek pakeisti savo mąstymą.

Man 21 m., esu studentas, tačiau man labai juokingai atrodo net ir mano draugų trečiakursių (ką jau bekalbėti apie moksleivius) norai visą vasarą dėl kelių tūkstančių praleisti Airijoje dieną naktį skinant braškes. Ką tai duoda? Viso labo sugadintas atostogas ir keletą savaičių džiaugsmo, kol išleidi tuos kelis sunkiai uždirbtus litus. Tuo tarpu, kol jie aria svetimoje šalyje aš aktyviai, be jokio atlygio veikiu savoje organizacijoje, susipažinu su kokiu nors politiku, o jis mane pasikviečia savanoriškai panešioti lankstinukus per savo rinkiminę kampaniją. Ką aš iš to gaunu? Ogi pamatau, kaip veikia rinkiminis štabas (tai man ypatingai naudinga, nes studijuoju politikos mokslus) ir užmezgu ryšį su įtakingu politiku (o tai jau galimybė, jei galvoju apie su politika susijusią karjerą). Tai kas daugiau laimi? Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos, žinoma, daugiau gauna tas, kuris arė Airijoje, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje be abejonės didesnę naudą gaunu aš.

Štai toks ir yra savanorystės principas: padedi organizacijai skleisti savo idėją, o už tai gauni patirtį, galimybes, pažinimą ir gerą laiką. Siūlau apie tai susimastyti kiekvienam, nes savanoriškas darbas gali būti tikrai labai įdomiu ir naudingu užsiėmimu ar net hobiu. Jei pabandysit, garantuoju, kad patiks.

http://www.vysniauskas.eu

JKL, savanorystė

KOMENTARAI